Giesmynas

Alyvų daržely krauju prakaitavo
Dievo Tėvo Sūnus už mus, žmones savo.
Skausmas širdį jam suspaudė
Nuliūdimas sieloj griaudė.
— Brangus Atpirkėjau, kiek Tu iškentėjai!

Jis, kaip Dievas, matė darbą atpirkimo,
Visą savo kančią, kraujo praliejimą.
Matė jis žmonių piktybę,
Savo budelių smarkybę.
— Ak, Jėzau mieliausias, kenti nekalčiausias!

Matė kaip bučiuodams Judas jį pašiepia,
Kaip Anas ir Kaipas niekinti jį liepia;
Matė Erodo rūstybę
Ir Piloto neteisybę!
— Ak, Jėzau mieliausias, kenti nekalčiausias!

Regėjo ir skaudų prie stulpo plakimą,
Erškėčių vainiko ant galvos spaudimą
Ir šmeižtų visų bjaurumą,
Ištarmės neteisingumą.
— Ak, Jėzau mieliausias, kenti nekalčiausias.